Kaip jaučiasi sunkiai sergantis žmogus
Ne viskas žmogaus gyvenime yra numatoma, suplanuojama. Yra ir nenumatomi gyvenimo įvykiai. Jie stipriai paveikia žmogų, dažniausiai užklumpa jį nepasiruošusį.
Vienas iš tokių gyvenimo sukrėtimų yra sunki liga. Tai stiprus sukrėtimas ne tik pačiam susirgusiajam, bet ir jo šeimai, artimiesiems, bendradarbiams, visai jo aplinkai. Juk žmogus gyvena susijęs su kitais žmonėmis. Jei sunkiai suserga vienas žmogus, kiti turi perimti jo pareigas, išmokti gyventi naujomis aplinkybėmis. Svarbu tinkamai pasirūpinti visais susirgusiojo šeimos nariais. Pirmiausia - pats sergantysis žmogus, jo gyvenimo pasikeitimai susirgus, jo reakcijos į ligą, poreikiai, išgyvenimai.
Prisiminkime, kiek dėmesio skiriama žmogaus psichologinei būsenai, kai susergama kokia nors sunkia liga. Paprastai atliekami tyrimai, skiriamas gydymas, artimieji rūpinasi slaugymu, gydytojų konsultacijomis, teisingu ligonio maitinimu. Kažkas perima tuos darbus, pareigas, kurios anksčiau priklausė susirgusiajam. Kas vyksta susirgusiojo žmogaus viduje? Gydymo įstaigoje tai retai sulaukia tinkamo dėmesio. Vidinė sergančiojo būsena - paties susirgusiojo, jo artimųjų rūpestis.
Visuomenės nuostatos ligos, sergančiųjų, neįgaliųjų atžvilgiu
Negalė visais žmonijos raidos etapais buvo laikoma nenormalumu, skirtingumu. Neįgaliųjų buvo bijomasi, jie būdavo atstumiami, kartais buvo tikima ypatingomis jų galiomis. Pvz., Antikos laikais nesveiki gimę kūdikiai buvo laikomi dievų nepasitenkinimo ženklu, prakeikimu. Ar tokį vaiką išnešti miškan ir ten palikti žūti, spręsdavo išminčių taryba. Kūdikiai buvo grąžinami dievams, prašant jų atleidimo. Proto ligoniai būdavo apmėtomi akmenimis, bet tuo pačiu buvo jaučiama ir pagarba, nes beprotybė buvo siejama su antgamtiniu pasauliu. Senajame Testamente pabrėžiamas ligos ir nuodėmes ryšys.
Anksčiau negalė, liga buvo individo reikalas, dabar, spręsdama su liga susijusius sunkumus, įsitraukia visuomenė.
Kaip į sergančiuosius, neįgaliuosius yra žiūrima mūsų dienomis? Remiantis žiniasklaidos formuojamu įvaizdžiu, šių dienų žmogus turėtų būti jaunas, sveikas, stiprus, gražus. Pageidautina būti sėkmingu, laimingu, gerai uždirbančiu. O kaip yra su senais, sergančiais, neįgaliais žmonėmis?
Atrodo, kad leidžiama sirgti truputį, neilgai. Visai kitaip klostosi reikalai, jei žmogus suserga sunkia, nepagydoma liga. Anot psichologijos profesorės iš JAV Edith Weisskopf-Joelson, tokioje visuomenėje, kur privalu jaustis laimingu, neišvengiamos nelaimės (ligos) našta pasunkėja dar ir dėl to, kad liūdima dėl to, kad esi nelaimingas. Ji teigia:”sergantysis ne tik jaučiasi nelaimingas, bet ir gėdijasi esąs nelaimingas”.
Tokios neigiamos visuomenės nuostatos neįgaliųjų, sergančiųjų atžvilgiu, sveikųjų elgesys su sergančiaisiais dar labiau pablogina sergančiųjų vidinę būseną.
Sunkiai sergančiojo reakcijos į ligą, jausmai
E. Kubler-Ross, dirbusi su mirštančiais ligoniais, praeito amžiaus antroje pusėje aprašė sunkiai sergančiojo emocines reakcijas. Peržvelkime jas.
Neigimas - tai reakcija į žinią apie sunkios ligos diagnozę. Kai girdim apie nelaimes, ligas, paprastai galvojam, kad su mumis tai neįvyks, nepalies mūsų artimųjų, draugų. Išgirdus nepagydomos, sunkios ligos diagnozę, žmogų ištinka šokas. Žmogus tarsi sustingsta, nereaguoja, elgiasi taip lyg nieko nebūtų įvykę. Neigdamas žmogus ginasi nuo jo gyvybei nepalankios, grėsmingos informacijos. Jis negali pripažinti tiesos. Juo labiau, kad diagnozė ne visada iš karto aiškiai nustatoma. Ir sunkiai sergant galimi šviesesni periodai, kai liga kiek atsitraukia ar susilpnėja (vadinamoji remisija). Gali būti sunkiai prognozuojama ligos eiga. Taigi, situacija gali gūti gana neapibrėžta. Taip ji gali palaikyti sergančiojo naudojamą neigimą. Kažkiek laiko šis informacijos neigimas susirgusiajam tiesiog padeda išgyventi, apsaugo jį. Iš karto priimti visą tiesą būtų per sunku. Taip veikia mūsų psichika. Svarbu, kad šiuo metu sergantysis atliktų gydytojų nurodymus, būtų saugioje aplinkoje. Sergančiojo neigimas jam padeda tada, kai kiti šalia esantys nesielgia taip pat. Jei šį faktą linkę neigti ir šeimos nariai, jie gali netinkamai elgtis su sergančiuoju. Neįvertindami sergančiojo ligos rimtumo, gali iš jo perdaug reikalauti, jų elgesys sergančiojo atžvilgiu gali tapti nejautriu. Arba kitas pavyzdys: jei sunkiam ligoniui, linkusiam neigti savo padėties rimtumą, gydytojas sako, kad viskas bus gerai. Tada ligoniui kyla nerimas, kad jo situacija tikrai labai bloga, kad gydytojas jį tik guodžia. Neigimo naudojimas nereiškia, kad pacientas nežino, kad jis rimtai serga, kad nepasveiks. Jis tiesiog geriau pasirenka nežinojimą. Kitaip sakant, nesirenka žinojimo.
Artimieji taip elgiasi ne todėl, kad yra blogi. Jiems patiems ši situacija yra sunki, jie bijo, nežino, kaip elgtis, stengiasi save šitaip apgauti. Pvz., jeigu aš galvoju, kad serganti mama gali pati viską susitvarkyti, pasiruošti arbatą, tai aš apsaugau save nuo man baisios minties apie tai, kad mama sunkiai serga, kad ji mirs.
Kiek laiko trunka neigimas, priklauso nuo asmenybės, nuo susirgimo pobūdžio. Jei liga vystosi labai greitai, žmogus tiesiog gali nesuspėti susitaikyti su sunkia tiesa. Taip dažnai atsitinka su sergančiaisiais onkologinėmis ligomis. Dirbtinai griauti neigimo nereikėtų.
Pyktis. Sergančiajam kyla klausimai: Kodėl aš susirgau? Kodėl dabar? Ką aš dariau ne taip? Kodėl manęs neišklausė Dievas? Šie klausimai labai skausmingi, bet atsakymo į juos nėra. Tiesiog reikia išbūti, iškentėti.
Derėjimosi stadija. Tai svarstymų, derybų metas. Žmogus gali bandyti keisti savo gyvenimo būdą, atsisakyti kažkokių malonumų, kažką gero padaryti, kad tik galėtų išvengti ligos.
Jausmų, depresijos stadija. Kyla daug jausmų. Ligonis gali jaustis kaltas, kad kažko nepadarė dėl savo sveikatos, kad artimiesiems dėl jo sunku, gali jausti apmaudą, liūdesį, širdgėlą, kaltę, abejones, dvasinį skausmą. Ir pats žmogus turi visa tai išgyventi. Kartais, kai atsiduriam sunkioje situacijoje, tikimės, kad kitas žmogus savaime žinos, kaip su mumis elgtis tokioje situacijoje. Bet taip nėra. Viską žmogus turi išgyventi pats. Ir kiekvienas sergantysis tai išgyvena savaip. Dažnai žmogus jaučiasi vienišas, apleistas, nusivylęs, kad apleistas, jaučiasi dėl to kaltas. Jau minėjau, labai svarbu, kad visi kylantys jausmai būtų išgyvenami, išreiškiami. Jeigu jausmai užslopinami, kyla depresija. Sergantysis jaučiasi nereikalingu, našta kitiems, viską vertina pesimistiškai, linkęs nuvertinti save. Net ir tai, ką pats seniau vertino kaip savo pasiekimus, privalumus, dabar atrodo menka. Sumažėja domėjimasis aplinkiniu pasauliu. Gali kilti mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, savižudybę.
Priėmimas, susitaikymas. Sergantysis jausmais priima savo ligą, nesipriešina, nemaištauja. Tada jis gali naujai pasižiūrėti į savo situaciją, atrasti naujų jegų gyventi su liga, naujai įžvelgti gyvenimo su liga prasmę. Ligos tai nesumenkina, bet žmogaus gyvenimas pasikeičia. Tuščiai nešvaistomas laikas, atsirenkami tik tie dalykai, kurie iš tiesų yra svarbūs. Ligonis paprastai peržiūri savo gyvenimą, jį pervertina. Tada žmogus labai gerai suvokia, kas jam gyvenime svarbu, ką galbūt dar norėtų padaryti.
Kiekvienoje šių stadijų svarbu nepalikti žmogaus vieno, klausytis jo, sudaryti tokią atmosferą, kad ligonis galėtų išsikalbėti. Svarbu būti kartu. Nes sergantysis patiria neįtikėtiną vienatvę, kančios, mirties baimę.
Straipsnį parengė psichologė Regina Morkūnienė