Sunkiai sergantįjį slaugantis žmogus – “paslėptasis pacientas“

Kai sunkiai suserga vienas žmogus, tai neišvengiamai paliečia visą jo aplinką. Visų pirma, sergančiojo šeimą, tuos žmones, kurie yra arčiausia.

Apsistokime ties sergančiųjų artimaisiais, jų savijauta: kaip išgyvename artimojo ligą? Kaip jaučiamės, kai sužinome, kad sergantysis  nepasveiks, kad liga -  geriausiu atveju - gali tik sulėtėti, bet ne pasitraukti. Kada, dėl ko būna ypatingai sunku? Ką tada darome? Ar mokame paskirstyti savo jėgas tiek sergančiajam, tiek kitiems mums svarbiems žmonėms, tiek sau pačiam? Sakysite: bet as esu sveikas. Jeigu norime tikrai padėti sergančiajam, turime nepamiršti pasirūpinti savimi. Jeigu pervargsite, jeigu užslopinsite savo jausmus, skausmą viduje, tikriausiai po kurio laiko pajusite, kad ir su jumis kažkas negerai. Sunkiai sergančius artimuosius slaugantys žmonės vadinami neformaliais slaugytojais. Pastebėta, kad šie žmonės dažniau suserga kūno ligomis, jie dažniau jaučia depresiją, nerimą, jiems gali sutrikti miegas, apetitas. Ne veltui jie vadinami „paslėptaisiais pacientais“. Sunkiai sergantįjį slaugantis žmogus kiekvieną dieną ir naktį neša slaugymo naštą, patiria emocinę įtampą, stresą, pervargsta.

Pirmi neformaliųjų slaugytojų tyrimai JAV buvo pradėti prieš pusšimtį metų. Buvo tirti sergančius demencija slaugantys artimieji. Toliau remsiuosi šių tyrimų duomenimis bei savo pačios patirtimi su sunkiai sergančiais ligoniais bei savo asmenine patirtimi.

Nors sergančiųjų artimieji patiria emocinę įtampą ir patys greitai gali tapti pacientais, jie sulaukia mažai dėmesio ir paramos.

Kaip slaugantysis išgyvena artimo žmogaus ligą

Trumpai peržvelkime slaugančiojo reakcijas ir išgyvenimus, remdamiesi E.Kubler-Ross modeliu.

Neigimas. Kaip jaučiasi žmogus, sužinojęs, kad jo artimasis sunkiai serga? Iš pradžių  sunku patikėti, kad tai tiesa. Per daug sunku priimti visą tiesą iš karto. Mūsų psichika mus apsaugo. Neigimas yra natūrali psichikos gynybinė reakcija. Svarbu, kad tai netruktų ilgai, netrukdytų padėti sergančiajam. Ypač tais atvejais, kai pats sergantysis neigia susirgimo realybę. Pvz., pats sergantysis neigia situacijos rimtumą, nemato reikalo gydytis, atsisako vizitų pas gydytoją, nesaugo savęs, nevartoja paskirtų medikamentų. Tada artimo žmogaus pareiga yra pasirūpinti, kad ligonis gydytųsi.

Pyktis. Slaugančiajam kyla klausimai: kodėl susirgo mama, sūnus? Kodėl dabar, kai gyvenime viskas gerai klostosi? Ką aš dariau ne taip? Ko dėl mano artimojo nepadarė gydytojai, kiti žmonės? Kas kaltas dėl artimojo ligos?

Derėjimosi stadija .  Žmogus derasi su Dievu, likimu. Yra pasiryžęs aukoti, duoti įvairius pažadus, vildamasis, kad šitai išgelbės sergantįjį.

Jausmai.  Liūdna, kad baigėsi ramus, sklandus gyvenimo etapas, liūdna suvokiant, kad baigiasi laikas, kurį su sergančiu artimuoju galime būti kartu. Jaučiame apmaudą, pyktį. Pykti galima ant susirgusiojo, ant gydytojų, ant viso pasaulio, ant Dievo taip pat. Jaučiamės nesaugūs, nes nežinom, kas mūsų ir artimųjų laukia ateityje. Kiek sėkmingas bus gydymas? Ar pajėgsime prisitaikyti gyventi kitaip? Baisu dėl ateities. Nežinome, kaip žinią apie ligą pranešti kitiems artimiesiems. Kaip pasakyti vaikams?  Galime baimintis ir dėl jų. Jei artimasis susirgo paveldima liga, galim bijoti dėl savo, vaikų sveikatos.

Taigi, jausmai įvairiausi. Ką su jais daryti? Prie ligonio negalime laisvai jų išreikšti. Matydami stipriai išgyvenančius artimuosius, sergantys žmonės jaučiasi kalti, kad  sukelia šiems tokį skausmą. Artimųjų raudos prie ligonio lovos tkrai jam nepadeda. Bet jausmai turi turėti kokį nors išraiškos būdą. Vardan sveikatos. Jeigu viską, ką jaučiame, slepiame viduje, kyla vidinė įtampa, tuo pačiu - pavojus mūsų sveikatai.

Labai svarbu atpažinti ir tinkamai išreikšti savo jausmus. Kiekvienas žmogus renkasi sau tinkamus būdus. Galima kalbėtis su žmonėmis , kurie išgyvena panašias situacijas. Galima užsiimti kokia nors veikla, dirbti. Gali būti kokie nors mieli laisvalaikio užsiėmimai: sporto klubas, skaitymas, mezgimas, pasivaikščiojimai ir kt. Pagaliau bet koks sugebėjimas bent trumpam atsitraukti nuo dabar esančios sunkios gyvenimo situacijos. Ir tai nebus tuščiai švaistomas laikas. Gali būti užsižiūrėjimas į tirpstantį sniegą ar vėjo blaškomą popierėlį nuo saldainio (laisvai persakoma R. Skučaitės mintis).

Psichologinis slaugančiojo atsparumas

Panašūs gyvenimo sukrėtimai turi labai nevienodas pasekmes skirtingiems žmonėms. Tai, kiek žmogus sugeba prisitaikyti nepalankiomis sąlygomis, apibūdina psichologinio atsparumo terminas. Psichologinis atsparumas – tai žmogaus sugebėjimas veikti nepaisant krizinių gyvenimo įvykių, sugebėjimas judėti augimo, savęs gydymo ir sveikimo link, sugebėjimas prisitaikyti, patiriant reikšmingus trukdžius.

Slaugant patiriama įtampa dažnai sąlygoja piktnaudžiavimą alkoholiu, medikamentais, nerimą, depresiją, savižudybes, padažnėja sveikatos sutrikimų.

Kaip realiai  pasireiškia psichologinis atsparumas? Jis sumažina ligos, slaugymo neigiamą poveikį, didina savo vertės jausmą, atveria naujas žmogaus galimybes.

Slaugančiojo prisitaikymas priklauso ne tik nuo vidinių dalykų, bet taip pat ir nuo išorinių aplinkybių. Visų pirma, nuo visuomeninių – kultūrinių. Tai visuomenėje, kultūroje vyraujančios nuostatos, slaugymo, elgesio su ligoniais tradicijos. Pvz., Japonijoje tėvų slaugymas yra garbinga vyriausiojo sūnaus pareiga. Tuo tarpu Amerikoje į slaugymą žiūrima kaip į tikrojo gyvenimo pertrauką.

Kaip prisitaikymas susijęs su profesine karjera? Atliekant tyrimus, gauti prieštaringi duomenys. Iš vienos pusės, darbas, karjera padeda žmogui augti, iš kitos pusės yra sunku derinti darbą, slaugą, rūpinimąsi mažais vaikais. Daug įvairių vaidmenų žmogų gali varginti.

Kaip slaugantįjį veikia santykiai su kitais žmonėmis?  Jei slaugytojas gauna paramą iš savo aplinkos, jis patiria mažiau įtampos. Jau vien žinojimas, kad paramą galima gauti, yra labai didelė pagalba. Kita vertus, kartais slaugytojai paramą gali traktuoti kaip savo nepilnavertiškumo įrodymą, patvirtinimą.

Psichologinį slaugytojo atsparumą palaiko susietumo jausmas su kitais žmonėmis, išgyvenančiais panašią situaciją arba su kitais žmonėmis, kurie kaip nors prisideda prie slaugymo. Tai slaugytojui palengvina, padeda  ne tik  dalintis atsakomybe, bet ir emociniais išgyvenimais, padeda jaustis saugiai, gauti  įvertinimą ir pripažinimą. Tai įmanoma tik tarp artimų žmonių.

Kokią įtaką slaugančiojo atsparumui turi  amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos, sugebėjimai ir įgūdžiai? Mažiau įtampos patiria vyresnio amžiaus slaugytojai. Antra vertus, vyresnio amžiaus žmonės turi daugiau sveikatos problemų.Taigi, vyresnis amžius gali būti apsauginis veiksnys išskyrus tuos atvejus, kai slaugytojas turi sveikatos problemų.

Vyrai patiria mažesnę slaugymo naštą ir greičiau prisitaiko. Tyrimais nustatyta, kad moterys, žmonos slaugydamos patiria daug daugiau streso, giliau išgyvena vaidmenų konfliktą ir patiria mažiau pasitenkinimo santuoka nepriklausomai nuo to, ar jos yra slaugomos, ar slaugytojos. Tai bandoma aiškinti visuomenėje vyraujančia nuostata,kad moteris privalo slaugyti artimą žmogų. Moteris negali pasirinkti, dažniausiai ji šią pareigą priima automatiškai. Moterys yra jautresnės ir jautriai reaguoja neapibrėžtose situacijose. Slaugydamos jos turi suderinti daugiau vaidmenų.

Slaugytojai vyrai šalia slaugymo paprastai linkę užsiimti dar kokia nors veikla užuot kalbėję apie savo išgyvenimus. Atrodo, kad jie nelinkę įsisąmoninti savo išgyvenimų. Jie dažniau tampa „slaptaisiais pacientais“.

Tiriant išsilavinimo įtaką psichologiniam atsparumui, gauti prieštaringi vertinimai.       Didesnės pajamos reiškia mažesnę įtampą slaugant.     Sugebėjimai ir įgūdžiai įgyjami, jų    išmokstama.

Apibendrinant išeitų, kad sunkiausia slaugyti yra jaunesnio amžiaus moterims, kurios patiria materialinį nepriteklių, dirba ir augina vaikus.

Kaip patys slaugytojai vertina slaugymą

Galima išskirti kelis vertinimus. Vieni slaugytojai jaučiasi „pakliuvę į spąstus“, jaučiasi aukojantys savo poreikius. Kiti į slaugymą žiūri kaip ir į kitas problemas. Dar kiti labai susitapatina su slaugytojo vaidmeniu („slaugytojai iš prigimties“).

Artimojo liga, slaugymas yra ypatinga gyvenimo patirtis. Ji pažeidžia žmogaus saugumą. Paskatina naujos gyvenimo prasmės paieškas. Kyla kančios įprasminimo klausimas. Slaugydamas žmogus patiria daug teigiamų emocijų. Beprasmiškumas gali apimti slaugantįjį, jeigu jis ilgesnį laiką negali įsivaizduoti, kad tai, ką jis daro, yra teisinga, svarbu, reikalinga, įdomu. Slaugantysis pradeda kitaip žiūrėti į artimojo ligą, į slaugymą. Pvz., slaugant dementišką žmogų, kuris nepajėgus tinkamai suvokti, vertinti, galima guostis tuo, kad sergančiajam yra lengviau nesuvokti savo sunkios situacijos. Kuriama nauja gyvenimo filosofija. Gali būti peržiūrimi esminiai gyvenimo dalykai. Dalykai, kurie anksčiau buvo priimami kaip savaime suprantami, slaugymo situacijoje vertinami naujai. Slaugymo pastangos leidžia palaikyti savivertę.

Slaugant keičiasi santykiai su ligoniu. Kuriamas naujas tarpusavio ryšys. Paprastai padidėja artimumas. Jis leidžia patirti pilnatvės, vienovės su aplinka jausmą, leidžia išreikšti švelnius jausmus. Kartais šis artimumas gali būti net pavojingas, kai ligonis priimamas kaip slaugančiojo tapatybės tąsa.

Slaugant labai reikšminga paties slaugytojo asmeninė iniciatyva, ieškant naujų paramos šaltinių bei atvirumas naujai patirčiai.

Straipsnio autorė psichologė Regina Morkūnienė