Kaip kalbėtis su mirštančiu žmogumi

Norint kalbėtis apie mirtį, abu pokalbio dalyviai turi būti tam pasiruošę ir  turi norėti kalbėtis.

Keletas taisyklių:

- Į mirštantį žmogų negalima žiūrėti ir su juo elgtis kaip su jau mirusiu, jį nurašyti. Svarbu su juo būti, kalbėtis, išklausyti.

- Svarbu atsižvelgti į mirštančio žmogaus poreikius, rūpestingai jo klausytis.

- Vengti paviršutiniško optimizmo, nes tai ligoniui sukels tik nepasitikėjimą, įtarumą.

- Mirštantysis labiau nori kalbėti pats, negu klausytis.

- Svarbu perprasti, atsekti naudojamus simbolius.

- Nelaikyti mirštančiojo užuojautos ir gailesčio objektu. Pagal sergančiojo galimybes leisti jam spręsti, veikti pačiam. Vengti simbiotinių santykių (“mes atsikėlėm, mes nusiprausėm”…)

- Tiesiog būti su mirštančiu žmogumi. Natūraliai, paprastai. Kad ko gero, tai vienintelis tikras dalykas, kurį galime duoti.

- Pačiam išsiaiškinti savo santykį su mirtimi, sunkia liga. Jei patys labai bijosim, negalėsim padėti sergančiajam.

-Pasirengti atsisveikinimui su mirštančiuoju iš anksto (jei tai įmanoma).    

Tai labai paprasti, atrodo, savaime suprantami dalykai, nuo kurių šiais laikais esame atitrūkę. Atrodo, kad mūsų seneliai, proseneliai visa tai tiesiog jautė širdimi ir, net  nežinodami jokių teorijų, labai natūraliai tai darė.

  Yra pasakymas: kaip gyvename, taip ir mirštame. Tai, kaip sergantysis jaučiasi, labai daug priklauso nuo jo ankstesnių santykių su žmonėmis. Jei žmogus gyvena atitolęs nuo kitų, susirgęs jis jausis dar vienišesnis, kančia bus dar didesnė.

   Kodėl kenčiame? Jau pasenęs manymas, kad kenčiame už savo ar tėvų nuodėmes. Įžvelgti kančios prasmę nėra paprasta. Svarbu prisiminti,, kad Dievas žmogaus nepalieka kančioje, būna kartu ir padeda ištverti.

Straipsnį parengė psichologė Regina Morkūnienė